Graikų laikais egiptiečių gydytojai pasižymėjo puikia reputacija. Herodotas mini, kad jie buvo skirstomi pagal specializacijas: vieni gydė kojas, kiti – dantis, treti – akis. Turime įrodymų, kad toks skirstymas buvo jau piramidžių amžiuje: be visų kitų, minimi pilvo, galvos ir dantų gydytojai. Medikai turėjo tam tikrą socialinį statusą. Jiems priklausė gražios ir viskuo aprūpintos kapavietės. Jie gydė tokias negandas kaip akių uždegimas, vidurių bėdos, ašarojimas, reumatas ir parazitai. Tai neišsamus sąrašas, o dėl dažnų nelaimingų atsitikimų pasitaikydavo ir lūžusių arba išnirusių kaulų (ir galbūt trūkstamų galūnių, jei to nelaimingo atsitikimo vardas buvo krokodilas). Kai kurių šių negalavimų pėdsakų įmanoma rasti ant mumijų, bet vidinių organų ligų šiuolaikiniai mumijų tyrinėtojai paprastai nustatyti negali. Viena vargšė sena dama taip ilgai buvo neįgali, kad atsirado pragulos, bet kokia liga ją kamavo, nežinome. Odontologai mums nuolat kartoja, kad ėduonis atsiranda dėl minkšto maisto ir nesaikingai vartojamų saldumynų, taigi tikimės, kad žmonės, kurie nesimėgauja šia pavojinga prabanga, turi puikius dantis. Ir iš tikro dantų ėduonis kamavo retą kurį egiptietį. Bet jie turėjo kitų bėdų. Grūdai, malant juos girnų akmenimis, neišvengiamai susimaišydavo su smėliu ir žvyru. Dėl to nudildavo tvirtoji dantų dalis, atsidengdavo pulpa ir dantys supūliuodavo. Pats metas užduoti klausimą: ką egiptiečių gydytojai darydavo, kad palengvintų visas šias negandas, taip pat ir tas, kurios nepaliko fizinių pėdsakų ant seniai mirusių ligonių palaikų? Norėdami tai sužinoti, iš esmės privalome pasikliauti medicininiais tekstais. Šioje srityje egiptiečiai buvo stebėtinai (tai jiems visiškai nebūdinga) kalbūs. Turint omeny, kad apie daugybę veiklos sričių neturime jokių rašytinių dokumentų, maloni staigmena rasti maždaug tuziną papirusų, skirtų medicinos problemoms. Kai kurie jų specializuoti; Kahūno papirusas skirtas veterinarijai ir ginekologijai (įdomus junginys), o Edwino Smitho – chirurginiam žaizdų ir lūžių gydymui. Į kitus papirusus surinktos įvairaus pobūdžio žinios.Informacija, kurią gauname iš medicininių tekstų, be abejo, naudinga, tačiau ne visada. Tekstai mums šį tą papasakoja apie mediciną ir vaistus, bet iki visiško šios srities pažinimo dar labai toli. Vidinio vartojimo vaistai būdavo maišomi su įvairiais skysčiais: minimi vanduo, pienas, medus, vynas ir alus. Kiti vaistai buvo vartojami išoriškai, jie dažniausiai buvo maišomi su taukais, kad išeitų tepalas. Mums svarbiausias klausimas: kokios medžiagos būdavo maišomos su skysčiais ar taukais? Kitais žodžiais tariant, ar senovės gydytojų farmakopėja buvo veiksminga? Kai kurios sudedamosios vaistų dalys buvo gaunamos iš gyvūnų, ir jas nustatyti gana lengva. Buvo naudojamas įvairių žinduolių, šliužų ir vabalų kraujas, taukai, kaulai ir organai, taip pat ir visas kūnas, jei jis buvo tiek mažas, kad galėtum įdėti į skystį ar šiaip praryti.Vaikiškos ligos buvo gydomos nudirta pele, ją reikėdavo praryti visą; matyt, šis bjaurus gyvis buvo paskutinė priemonė, nes pelių liekanų rasta kelių mirusių vaikų virškinimo traktuose. Warrenas Dawsonas nurodo, kad vaikiškų ligų gydymas pele taikytas iki pat mūsų laikų, ir ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet ir Europoje. Visgi šiuolaikinis gydytojas vargu ar būtų linkęs išrašyti jums tokį receptą. Vaistams naudoti augalai ir mineralai archeologams vis dar kelia sunkumų. Galbūt pavyzdys paaiškins kodėl. Tarkime, kad medicininiame papiruse aptikote žodį abet. Jūs žinote, kad tai augalas, nes prie ženklo yra „augalų“ kategoriją nurodantis determinatyvas. Bet jūs niekada nesutikote tokio ženklo jokiame medicininiame kontekste ir jis nesusijęs su jokiu jums žinomu žodžiu. Jūs perskaitote receptą, kuriame jis minimas, ir paaiškėja, kad augalas vartojamas norint stabdyti plikimą, sušvelninti menstruacijas, akių infekcijoms ir karpoms gydyti. Taigi kas tai per augalas?Laimė, dėl išties nuostabių analizių, kurias atlieka tam tikrų specializacijų mokslininkai, nemažai tokių augalų mes jau galime nustatyti. Dažnai atrodo, kad augalai buvo pasirenkami dėl magiškų savybių, tai, beje, galioja ir kalbant apie viduramžiais taikytą gydymą. Taigi raudonas vaisius galėjo atkurti sveiką paciento odos spalvą, o augalas, kurio lapelis savo forma priminė vieną ar kitą organą, galėjo būti pasirinktas to organo ligai ir nepakankamumui gydyti. Ar šios sudedamosios dalys iš gyvūnų, augalų ir mineralų išties buvo veiksmingos?Reta kuri. Žinau, kad žalias malachitas turi tam tikrų antibakterinių savybių, o natrio karbonatas nusausina užkrėstą žaizdą. Naudingiausias dėmuo turbūt buvo medus: jį egiptiečiai vartojo gausiai, tiek gerdami, tiek tepdami ant atvirų žaizdų. Kai kurios bakterijų atmainos meduje neauga, taigi kartais tai gali paspartinti gijimą. Bet namuose taip gydytis nebandykite.
