Kodėl mantra turi būti asmeninė?

Budistų vienuoliai Indijoje nesiliauja stebėtis turistais vakariečiais, kurie prašo pamokyti taisyklingai ištarti vieną žinomiausių budistinių mantrų OM MANI PADME HUM. Ir ne todėl, kad tariama skirtingomis tarmėmis ši mantra įgauna vis kitokį skambėjimą. Tiesiog rytiečiai įsitikinę, kad mantra turi būti sielai tikrai artimas dalykas, vadinasi, turi būti išaugusi iš tos pačios dirvos kaip ir žmogus. Anot jų, pasirinktą mantrą derėtų jausti kaip kažką labai savą. Štai kodėl tam, kuris užaugo Londono ar Paryžiaus centre, lankstinuke turistams dėmesį patraukęs įdomus garsų vėrinėlis niekada netaps raktu į kitą dvasios lygmenį. Mantrą privalu “sužvejoti” savoje kultūroje, ištraukti iš to, ką vaikystėje girdėjome tėvų namuose, jaunystėje būdami tarp žmonių, švęsdami svarbias šventes, melsdamiesi bažnyčioje, dalyvaudami prasminguose ritualuose…Tiesa, susirasti asmeninę mantrą – uždavinys daug sunkesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mat net labai patrauklios frazės paprastai turi vieną rimtą trūkumą – jos neturi šimtmečius kauptos patirties ir energijos. Todėl verta pasikliauti mantra, su kuria dvasios keliu žengia daugybė kartų. Amžių energijos sklidini žodžiai įsitvirtins ir toliau augs mūsų sąmonėje. Žinoma, neverta kalti sau į galvą formulių, kurioms patys nepritariame. Kokia prasmė kartoti žodžius, kurių turiniui priešinasi visa mūsų esybė. Juk mantra turėtų būti raktas, atveriantis mūsų sąmonę transcendentinei išminčiai. Kiekviena religija turi savo mantras. Pagal ortodoksiškąją krikščionybės tradiciją nuo seno meldžiama to paties: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk mūsų.“ Kyrie eleison ir Gospodi pomiluj yra graikiškas ir rusiškas „Pasigailėk, Viešpatie“ atitikmuo. Induistai tradiciškai kartoja Rama Rama. Tai viena seniausių, paprasčiausių, galingiausių ir populiariausių mantrų. Sanskritiška šaknis ram – verčiama „džiaugtis“. Dievo Ramos vardas išskleidžiamas kaip „Tas, kuris pripildo džiaugsmu“. Jis kartojamas, idant nepamirštume amžinojo džiaugsmo šaltinio, kurį savo širdyje nešiojamės kiekvienas.Indiška mantra OM NAMAH SHIVAYA („Einu savo aukščiausiosios sąmonės link“) kreipiamasi į indų dievą Šivą, kuris atstovauja dieviškajam naikinimo aspektui ir moko išmintingai priimti būtinus sprendimus, net jeigu jie būna skausmingi. Savo ruožtu garsioji budistų OM MANI PADME HUM verčiant pažodžiui skambėtų: „Atiduok pagarbą brangenybei lotose.“Omenyje turima brangenybė – kiekvienoje širdyje esanti palaima ir tobulas žinojimas, laukiantys, kada bus atskleisti.Žydai, norėdami užsitikrinti priėjimą prie jėgos, drąsos, džiaugsmo ir meilės šaltinio, nuo neatmenamų laikų kartoja žodžius: BARUKH ATA ADONAI („Būk palaimintas, Viešpatie“) ir kužda: RIBONO SHEL OLAM („Visatos, Viešpatie“), kai viliasi prisišaukti pagalbos. O štai BIZMILLA IR-RAH-MAN IR-RAHIM („Alacho, gailestingo ir mielaširdingo, vardu“) yra graži islamiška mantra, kurią uolūs musulmonai įpratę sukalbėti prieš pradėdami bet kokį pokalbį, kad apsisaugotų nuo tuščio malimo liežuviu. Nuo tuščio plepėjimo, pasak arabų išminties, saugo ir trys slenksčiai, kuriuos prieš atitrūkdamas nuo lūpų turi įveikti žodis. Prie pirmojo sargybinis klausia: „Ar tai, ką sakai, tikra?“, prie antrojo: „Ar tai būtina?“, o prie trečiojo: „Ar tai gera linkintis?“

Gali būti gamta ir medis vaizdas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.